Alberto Šimėno puslapis
Kelyje į SSRS pertvarką (Perestroiką)
SSRS valdymo piramidės ir jų evoliucija
SSRS valdymo piramidžių sistema
4. SSKP „reformatorių“ fenomenas
SSRS pagal teritoriją, gamtos išteklius, dirbamos žemės plotus neturėjo sau lygių. SSRS turėjo pirmaujančių pasaulyje mokslininkų, išradėjų, gamybos organizavimo vadovų, inžinierių, sugebėjusių sėkmingai įgyvendinti kosminių tyrimų programas, pagaliau, kvalifikuotų darbininkų, žemės ūkio darbuotojų, t.y. SSRS turėjo ne tik gamtinių, bet ir pakankamai daug kvalifikuotų žmogiškųjų išteklių. Tačiau Vakarų šalys, turėdamos akivaizdžiai mažesnį išteklių potencialą, sugebėjo pasiekti aukštesnių ekonominių bei socialinių rodiklių. Vakarų šalys vystėsi sparčiau ir atotrūkis tarp SSRS ir Vakarų Europos šalių, JAV, Japonijos ekonominio išsivystymo nuolat didėjo (Priedas 2.).
SSRS ūkio raidos sąstingį (1964 – 1982 m.) lydėjo augantis nuomonių dėl stagnacijos priežasčių pliuralizmas, kuris faktiškai nebuvo valdžios varžomas, ribojamas. Blogėjančios socialinės būklės priežastimi visuomenėje vieningai buvo įvardijamas valdžios neveiklumas ir negebėjimas efektyviai spręsti ūkio bei socialines problemas.
„Mokslinio komunizmo“ vadovėliuose buvo teigiama, kad socialistinėje visuomenėje nustoja veikęs kapitalizmui būdingas gaivališkas gamybos, visuomenės gyvenimo reguliatorius – rinkos santykiai, konkurencija, jų stichija ir anarchija. Juos pakeičia „mokslinis, planingai organizuotas valdymas“. <…> Kadangi prekiniai piniginiai santykiai, kaip teigė komunizmo teoretikai, visuomeniniams procesams suteikia atsitiktinių elementų, jie iš esmės buvo pakeisti valstybiniu centralizuotu materialinių išteklių planavimu ir paskirstymu. Tam buvo sukurtos specialios valdymo institucijos – tiek Maskvoje, tiek respublikų sostinėse ir atokiuose rajonuose. Viena fundamentaliausių iš jų – Plano komisija, vėliau pervadinta Plano komitetu. Piramidės viršūnėje ir žemesniuose padaliniuose pagal komunistų partijos suvažiavimuose patvirtinamą politinę valią buvo smulkmeniškai kuriama visos didžiulės valstybės ekonominė, socialinė ir kultūrinė ateitis. <…> Plano komitetas buvo ir socialistinės ekonomikos dievas, ir kartu jos stabdys, nes prekinius santykius pakeitus griežtu administravimu buvo žlugdoma regionų ir atskirų įmonių iniciatyva, trukdoma priimti operatyvinius sprendimus, greitai atnaujinti technologijas. <…> Yra išlikęs net tų laikų anekdotas apie planuotojus. Per karinį paradą Maskvos Raudonojoje aikštėje kažkas iš tribūnos pasiteiravo, kas ta vyrų su skrybėlėmis ir juodais portfeliais kolona, stovinti šalia kariškių. Buvo atsakyta, kad tai planuotojai. Tada vienas maršalas labai rimtai taręs: „O, tai iš tikrųjų milžiniška griaunamoji jėga.“ [3 p. 160 – 161].
Jaunesnės kartos progresyvių pažiūrų SSKP nariai suprato, kad komandinės administracinės ekonomikos suvaržytai ūkinei iniciatyvai išlaisvinti bei sudaryti sąlygas efektyviam išteklių naudojimui būtina pereiti prie Vakarų šalyse pasiteisinusios rinkos ekonomikos.
Kaip jau buvo minėta, vadovaujančias pareigas SSRS ūkio ir SSKP valdymo sistemoje užėmė iniciatyvūs, gerai savo sritį išmanantys specialistai (SSKP nariai!), gerai suvokiantys ne tik SSRS komandinės administracinės valdymo sistemos ypatumus, bet ir susipažinę su Vakarų šalyse taikomos rinkos ekonomikos principais bei jos rezultatais. Inteligentijai ir jau dominuojančią daugumą SSRS valdymo piramidėse sudarantiems jaunesniosios kartos įmonių vadovams bei jų veiklą kontroliuojantiems valdančiosios SSKP piramidės atstovams buvo akivaizdu, kad padėčiai pakeisti būtina esminė SSRS ūkio valdymo sistemos rekonstrukcija, t.y. būtina atsisakyti komandinės administracinės ūkio valdymo sistemos ir pereiti prie rinkos ekonomikos.
„SSRS elito nepasitenkinimą esama sistema lėmė nepakankamos (palyginti su Vakarais) privilegijos, perspektyvų šalies vystymuisi nematymas bei kelionės į Vakarus ir susipažinimas su Vakarų sistema.“ [11 p. 497].
Perėjimas prie rinkos ekonomikos reiškė socializmo vystymo bei komunizmo kūrimo SSRS atsisakymą, o kartu ir SSKP valdžios monopolio panaikinimą. Už tokias „eretines“ nuostatas J. Stalino valdžios laikotarpiu (net ir ne SSKP nariui) realiai grėsė, geriausiu atveju, ilgi metai kalėjimo. N. Chruščiovo valdymo laikotarpiu socialistinės sistemos tolesnis vystymas abejonių SSKP nariams nekėlė ir negalėjo kelti, juolab, kad 1958 metais įvykusiame SSKP suvažiavime buvo paskelbta, kad 1980 metais bus pasiektas aukščiausias ir galutinis SSRS raidos tikslas – komunizmas ir (svarbiausia!) visi dar gerai prisiminė nukrypimų nuo partijos (SSKP) linijos pasekmes Stalino valdymo laikotarpiu.
L. Brežnevo valdymo laikotarpiu, įsitikinus, kad laisva mintis iš tiesų jau yra galima, SSRS pažangos siekiantiems valdančiajai SSKP piramidei priklausantiems asmenims atsirado realios galimybės pradėti mąstyti apie esminę SSRS pertvarką (Perestroiką).
Didžiausius pasaulyje gamtos išteklius turinti SSRS perspektyvą sukurti pasaulyje dominuojančią ekonomiką galėjo sieti su perėjimu prie rinkos ekonomikos. Rinkos ekonomika SSRS visuomenei reiškė jos kūrybinio potencialo išlaisvinimą, naujas darbo vietas, sparčiai gerėjantį gyvenimą.
Perėjimo prie rinkos ekonomikos perspektyva tapo viliojančia siekiamybe jaunesniosios kartos įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams ir, svarbiausia, jų veiklą kontroliuojantiems valdančiosios SSKP piramidės nariams – SSKP „reformatoriams“.
Esminis rinkos ekonomikos požymis – privati gamybos priemonių, bankų, žemės nuosavybė. Todėl perėjimas prie rinkos ekonomikos suponavo neišvengiamą valstybei priklausančių įmonių, bankų, pastatų ir statinių, žemės plotų perdavimą privačiam sektoriui, t.y. valstybinio turto privatizavimą. Buvo akivaizdu, kad privatizuojamas valstybės turtas turėjo pereiti į įmonių, įstaigų, organizacijų, bankų vadovų ir jų priežiūrą vykdančių valdančiosios SSKP piramidės atstovų, į pagrindinei vidaus jėgos struktūrai (KGB) bei kariniam kompleksui vadovaujančių asmenų rankas. Labai svarbu, kad jie visi priklausė SSRS valdžios piramidėms ir buvo užėmę jose reikšmingas pozicijas.
Komandinės administracinės ekonomikos sąlygomis SSKP elitas, pagal užimamas pareigas, turėjo teisę valdyti valstybės turtą bei naudotis socialinėmis privilegijomis, tačiau neturėjo garantijų užimamai padėčiai išsaugoti. SSKP nariams, tiesiogiai vadovaujantiems įmonėms, bankams, jėgos struktūroms, kariniam kompleksui, ir jų veiklą kontroliuojantiems valdančiosios SSKP piramidės atstovams perėjimas nuo komandinės administracinės prie rinkos ekonomikos reiškė esminį jų padėties pagerėjimą, – realią perspektyvą tapti iki tol valdyto turto teisėtais savininkais. SSKP elitui tai garantavo kokybiškai naują gyvenimo lygį: galimybę legaliai įsigyti aukščiausios kokybės, žymiausių pasaulio firmų gamybos vartojimo prekes, turėti aukščiausio lygio būstą, užsitikrinti galimybę tenkinti kitas reikmes – poilsiauti geriausiuose pasaulio kurortuose, suteikti išsilavinimą vaikams bei artimiesiems elitiniuose pasaulio universitetuose, įsigyti perspektyviausių pasaulio įmonių akcijų, nekilnojamojo turto (tiek SSRS, tiek ir užsienio šalyse) ir užsitikrinti stabilią elitinę padėtį visuomenėje. Tokia perspektyva vienijo atsinaujinusį SSRS valdantį elitą visose valdymo piramidėse ir skatino žengti konkrečius žingsnius viliojančiai perspektyvai įgyvendinti. Šią perspektyvą galima pavadinti ne tik Perestroikos iniciatorių, SSRS valdžios piramidėse esančių SSKP „reformatorių“, bet ir visos nomenklatūros strateginiu tikslu. „Reformatoriai“ aiškiai suvokė, kad perėjimas prie rinkos ekonomikos toliau egzistuojant SSRS valdymo piramidžių sistemai nebuvo įmanomas. Valdančioji SSKP piramidė ir monopolinę valdžią šalyje turintis šios piramidės elitas rinkos ekonomikos sąlygomis bus nereikalingas. Valstybės valdymo funkcijos rinkos ekonomikos sąlygomis keičiasi iš esmės ir pagal Vakarų Europos šalių pavyzdį jos turėjo būti deleguotos demokratinius rinkimus laimėjusioms politinėms partijoms. Todėl egzistuojanti vienpartinė sistema turėjo būti pakeista daugiapartine ir atsisakyta rinkimų imitavimo praktikos. Svarbiausioms pareigoms valstybinės, respublikinės bei vietinės valdžios struktūrose užimti turėjo būti organizuojami laisvi, demokratiniai rinkimai.
SSKP valdžios monopolio panaikinimas nomenklatūros neturėjo bauginti. Perėjus prie daugiapartinės sistemos, naujai steigiamų, konkuruojančių dėl valdžios partijų vadovaujantį elitą galėjo sudaryti iš esmės tik buvę SSKP nariai. Tik jie turėjo pakankamą organizacinių sugebėjimų patirtį ir, svarbiausia, galėjo užtikrinti finansavimą, reikalingą partijos struktūroms sukurti bei jas išlaikyti, rinkimų kampanijai organizuoti. Projektuojant būsimą daugiapartinę sistemą, SSKP elitui reikėjo pasidalyti naujų partijų steigėjų vaidmenis, t.y. pasiskirstyti į būsimas naujas partijas ir inicijuoti jų steigimą.* Naujų partijų narių branduolį jų kūrimosi stadijoje turėjo sudaryti buvusieji SSKP nariai, kuriems steigiamos partijos struktūroje užėmus atsakingas pareigas, buvo galima užsitikrinti įkurtos partijos veiklos kontrolę, partijai vėliau pasipildant naujais, anksčiau SSKP nepriklausiusiais nariais.
*SSRS demontavimo proceso metu būtent taip ir įvyko (žr. p. 101).
Nepageidaujamas naujas partijas, kurių steigimo iniciatyva priklauso, pavyzdžiui, buvusiems disidentams, buvusiems SSKP nariams kontroliuojant pagrindines masinės informacijos priemones, buvo nesunku diskredituoti, o esant būtinybei, galima buvo pasinaudoti ir jėgos struktūromis (KGB), kurioms negalėjo vadovauti kas nors kitas, išskyrus buvusius SSKP narius.
Tokiu būdu SSKP valdžios monopolio panaikinimas ir perėjimas prie daugiapartinės politinės sistemos SSKP „reformatoriams“ grėsmės nekėlė, nes buvusiems SSKP nariams užėmus dominuojančią padėtį įsisteigusiose partijose, valstybinės valdžios institucijos ir toliau (kaip ir iki Perestroikos), turėjo išlikti buvusių SSKP narių rankose. Valdančiosios SSKP piramidės elitui priklausę, daugiausia vyresnio amžiaus asmenys, nepanorėję arba nesugebėję pereiti į „reformatorių“ gretas – SSKP „ortodoksai“, Perestroikai pasibaigus turėjo likti atsinaujinusios SSRS politinio bei ekonominio gyvenimo nuošalyje.
SSRS valdymo piramidžių sistema, kurioje dominuojantis vaidmuo priklausė SSKP piramidei, iki pat Perestroikos pabaigos turėjo garantuoti SSRS esančios valdžios stabilumą nepriklausomai nuo išorės bei vidaus veiksnių, šalies ekonominės – socialinės būklės. Jėgos struktūrų (KGB, armijos) vadovybė, būdama valdančiosios SSKP piramidės sudėtinė dalis, SSKP vadovybei pareikalavus, buvo pajėgi savalaikiai ir operatyviai eliminuoti SSRS politinės sistemos stabilumui kylančias grėsmes.
Perestroiką inicijavusių SSKP „reformatorių“ laukė sudėtingi iššūkiai. Tai:
- klasikinio socializmo pamatinėms nuostatoms neatitinkantis SSKP valdžios monopolio ir komandinės administracinės ūkio valdymo sistemos panaikinimas ir perėjimas prie daugiapartinės politinės sistemos ir rinkos ekonomikos;
- toliau smunkanti šalies ekonomika ir gyvenimo lygis;
- pralaimimos ginklavimosi varžybos pagrindiniam priešininkui – JAV;
- SSRS įtakos pasaulyje praradimas;
- SSRS žlugimo grėsmę keliantis respublikų nepriklausomybės siekis.
Pagrindinė problema, o kartu ir iššūkis buvo Perestroikai nepritariantys, valdančiojoje SSKP piramidėje daugumą sudarantys SSKP „ortodoksai“, kurie, pasinaudodami Perestroikos vadovų klaidomis realiai grasino perimti iš M. Gorbačiovo ir jo „komandos“ valstybės vairą. NuspėjamasSSRS žlugimas buvo bene pagrindinis ir svarbiausias SSKP „ortodoksų“ kaltinimas „reformatoriams“, nors šiuo klausimu M. Gorbačiovo nuostata visada buvo vienareikšmė – SSRS integralumą privalu išsaugoti.
Alberto Šimėno puslapis 